„Išvykstu 10.30 ryte, dangus pusiau apsiniaukęs, gavęs patikinimą, kad nuo Wagino salos oras bus geras. Už pusvalandžio jau esu Choiseul salos pietuose ir reikia kirsti kalnus, kad nusileisčiau Kaghau. Tačiau kalnų nesimato. Tarp audros debesų yra plyšys, kuris mane nuveda už debesų sienos, virš nuostabios įlankos. Tačiau už jos taip pat nieko nebesimato. Viskas tamsu, o ir plyšys sugrįžimui užsidaro. Bandau jį perskristi. Neįmanoma. Turiu sugrįžti ir vėl skristi virš įlankos. Tačiau ir ji po penkių minučių uždengiama lietaus ir vėjo. Vienintelė išeitis – leistis ant vandens pirmą kartą, prieš tai pabandžius vos keletą kartų.
Žvelgiu pirmyn, jokių svyravimų, nusileidimas tobulas. Šį kartą baigėsi gerai. Laukiu pusantros valandos ir matau plyšį Gizo (salos) kryptimi. Pamirštu Kaghau ir grįžtu atgal, po pusvalandžio esu Gizo, čia oras gražus. Pakilimas nuo vandens stipriam vėjui pučiant ne pats maloniausias, ypač jūroje. Ar ne taip? Kaip patirtis, tikrai nebloga ir džiugu, kad galiu ją papasakoti. Nes iš tiesų buvo geriau nelįsti į tą plyšį...“
Tai ne nuotykių ieškotojo, o vyskupo ir piloto Luciano Capelli pasakojimas. Jau beveik dvidešimt metų jis darbuojasi Saliamono salose, prieš tai praleidęs 34 metus Filipinuose. Nuo 2007 metų jis paskirtas Gizo, vienos iš trijų vyskupijų Saliamono salose, ganytoju.
Saliamono salynui, nepriklausomai valstybei nuo 1978 metų, priklauso beveik tūkstantis salų, o apie trečdalis iš jų yra gyvenamos. Gyventojų skaičius siekia apie 600 000, keturiasdešimt procentų iš jų yra anglikonai, dvidešimt procentų – katalikai, o likę priklauso kitoms krikščioniškoms bendruomenėms ir Bažnyčioms. Katalikai pasidaliję į tris vyskupijas, kurioms priklauso per 200 kunigų ir vienuolių, dirbančių 31 misijų stotyje. Bažnyčių veikla, tokia kaip medicinos ir švietimo punktai nuošaliose salelėse.
Vyskupo Capelli vadovaujamai Gizo vyskupijai priklauso apie trylika tūkstančių tikinčiųjų, maždaug šimtas bendruomenių, gyvenančių salose, kurias skiria virš dviejų šimtų kilometrų. Tad vyskupo turimas lengvas dvivietis lėktuvėlis, galintis nusileisti ant vandens, nėra pramoga ar malonumas, bet būtinybė, norint lankyti savo vyskupijos tikinčiuosius. Tai greičiausias ir saugiausias būdas aplankyti misijas.
Misijos buvo jo galvoje nuo pat jo jaunystės, gal net vaikystės, rašo savo liudijime vyskupas. Pasak jo, tokį pašaukimą jis gavo dar prieš gimdamas: jo mama, po susitikimo su misionieriais, meldėsi, kad ir jos sūnus būtų misionierius. „Noriu būti kunigu misionieriumi“, atsimena savo aiškų troškimą per pirmąją Komuniją vysk. Capelli. Įstojęs pas saleziečius, užbaigęs formaciją, išvyko daugiau nei trisdešimčiai „nuostabių misijos metų“ į Filipinus, o 1999 metais atvyko į Saliamono salas, pasakoja italų misionierius.
Saliamono salos su savo, tarsi iš atvirukų, paplūdimiais ir palmėmis yra žinomos kaip vienas iš turistinių rojų. Tačiau čia gyventi ir dirbti reiškia kitką. Didelis iššūkis yra vienišumas, bendruomenių izoliacija, bet dėl to tik dar labiau pagyrimo nusipelno katechetai, kurie palaiko bendruomenių gyvenimą ir ten, kur kunigas atvyksta kartą per metus.
Salyno gyventojai gyvena pakankamai ramų, neskubų gyvenimą. Čia nėra didesnės industrinės veiklos, be turizmo žmonės verčiasi žvejyba ir palmių aliejumi, pasižymi linksmumu, nuotaikingumu ir atsipalaidavimu, moka išlaukti, gyventi šia diena ir pasitenkinti mažu – to galima iš jų pasimokyti. Tačiau vyskupas neslepia ir kito salyno veido – ramus gyvenimas kartais tampa apatija ir tingumu, salyne mirtingumas pakankamai aukštas. Neseniai jam teko atidaryti namus šešiasdešimčiai našlaičių. Miršta ir maži. „Pavargstame laidoti vaikus“, liūdnai pažymi jis. Bėdų kelia uodų platinama maliarija. Cunamiai ir žemės drebėjimai yra reguliariai vykstantys reiškiniai, su kuriais žmonės apsipratę. Tačiau didysis 2007 metų cunamis padarė milžinišką žalą, teko atstatyti mokyklas, ligonines ir bažnytėles. Saleziečiai turi kelias profesines mokyklas, kuriose vaikinai ir merginos mokomi įvairių amatų ar profesijų. Tai, iš šono žiūrint, paprastos, nedidelės struktūros, kainuojančios kelis ar keliolika tūkstančių eurų, tačiau ir šalis nėra turtinga. Be to, yra vietų, kur smėlį ir akmenis statyboms reikia plukdyti šimtus kilometrų, mat vietos medžiagos netinka. Nereikia pamiršti, jog apie 2000 metus, kelerius metus, vyko kivirčai ir pilietiniai susirėmimai tarp genčių dėl žemės. Misionieriai daug padėjo pabėgėliams ir genčių sutaikyme.
Viename interviu italų spaudai vyskupas Capelli komentavo: „čia Bažnyčia yra vienintelis organizmas, kuris atsakingai stengiasi būti, konkrečiu ir dinamišku būdu, greta žmonių, taip pat ir dvasiniu, sugrąžindama drąsą ja praradusiems. Jei yra skraidančių dėl meilės skrydžiui, tai aš turiu skristi dėl meilės motyvui, dėl kurio skrendu: būti ten, kur reikia. Mane vadina „skraidančiu vyskupu“. Tai rizika, bet negaliu jos atsisakyti“. (Vatikano radijas)
Nuotrauka: Vyskupas Luciano Capelli - RV
